Kodėl susirūpinta baltųjų gandrų apsauga?

Baltasis gandras (Ciconia ciconia) – agrolandšafto paukštis, laikomas ekologiškos – žmonėms gyventi sveikos aplinkos ir tausojamojo žemės ūkio indikatoriumi. Gandrai beveik visada renkasi atviras vietas netoli vandens telkinių, lizdus krauna stambiuose medžiuose, esančiuose šalia sodybų, pakelėse ir laukuose, gyvenvietėse ir didesnių miestų pakraščiuose, neretai užima specialiai jiems iškeltas platformas.Vis daugiau gandrų apsigyvena netradicinėse vietose – ant įvairių stulpų, atramų, bokštų.

Anksčiau šis paukštis buvo gausus visoje Europoje, tačiau intensyvus antropogeninis poveikis aplinkai: buveinių keitimas ir naikinimas, pirmiausiai susijęs su perdėm intensyviu žemės ūkiu daugelyje Europos šalių pastaraisiais dešimtmečiais sukėlė negrįžtamus pokyčius kraštovaizdyje. Tai nulėmė spartų baltųjų gandrų populiacijos mažėjimą vakarų Europoje, o kai kuriose šalyse ir visišką jų išnykimą. Ypač smarkus populiacijos sumažėjimas buvo stebėtas 1970–1990 m. Danijoje 1998–2001 m. buvo aptinkamos tik 1–3 poros, Švedijoje 1999–2000 m. – 3 poros, Belgijoje 1995–2000 m. – 45–46 poros.

 Nors per 1990–2000 m. laikotarpį populiacija didėjo, tačiau dar nepasiekė prieš populiacijos skaitlingumo sumažėjimą buvusio lygio, todėl yra laikoma mažėjančia.

 Mūsų šalyje peri mažiausiai 12 500–13 000 baltųjų gandrų porų. Ankstesniais metais buvo fiksuojami perinčios populiacijos gausos svyravimai: nuo 1974 iki 1984 m. bendras gandrų skaičius Lietuvoje buvo sumažėjęs 10 000 paukščių ir 1984 m. Lietuvoje galėjo perėti nuo 4126 porų iki 10180 porų. Nors gandrai Lietuvoje visą laiką buvo gausūs, pastaraisiais dešimtmečiais jų dar padaugėjo, nes kolūkinės žemės ūkio sistemos sunykimas, daugelyje vietų numelioruotų plotų užmirkimas sukūrė palankias sąlygas šiems paukščiams. Tačiau, pastaraisiais metais vėl intensyvėjantis žemės ūkis, greitas ekonominis augimas gali nulemti atgalinį procesą, todėl nors ir gausi, ši rūšis reikalauja ypatingo dėmesio ir apsaugos jau dabar.